Nudengimas ir pavasarinis genėjimas
Pirmiausiai reikia nudengti rožių krūmelius. Nudengti reikia dalimis – pradžioje anksti, vos pasirodžius pirmiems kovo saulės spinduliams ir nedaug, kad rožės gautų šiek tiek daugiau oro ir nešustų, o naktimis vis dar stipriau pašalus – nenušaltų. Įsitikinus, kad didelių šalčių nebebus, danga galutinai nuimama. Geriausia tai atlikti ūkanotą dieną, nes stipri kovo saulė rožėms yra pavojinga, jos net gali apdegti. Dažnai rožių augintojai skundžiasi, kad po žiemos miego nudengus rožes, jos būna labai apšalusios, kai kurios net visai neatsprogsta. Tačiau dažniausiai būna kitaip – jos būna iššutę. Gerai sumedėjusios rožės šalčio per daug nebijo, tačiau žiemą jos labai jautrios drėgmei (ypač užsitęsusiems atlydžiams) ir oro trūkumui, todėl labai svarbu jas pavasarį kuo anksčiau nudengti.
Sekantis darbas, bene pats svarbiausias nors ir nelengvas, yra rožių genėjimas. Pavasarį genima du kartus. Pirmojo genėjimo metu, vos tik rožėms pradėjus sprogti, karpomi negyvi (pajuodę) šakų galiukai, įdėmiai apžiūrimas kiekvienas krūmelis, aštriomis sodo žirklėmis iki pat kamieno nupjaustomos smulkios nereikalingos šakutės, negyvi stagarai ir dagiai, pašalinamas silpnesnis iš ūglių, jei krūmo apačioje iš vienos vietos auga keli ūgliai, kad likusiam užtektų maisto medžiagų. Nudengtus ir iškarpytus rožių krūmelius, taip pat žemę aplink juos nieko nelaukiant reikia dezinfekuoti. Taip apsaugosite rožes nuo peržiemojusių kenkėjų ir grybinių ligų užuomazgų. Pavasarį ypač pavojinga liga yra degligė. Ryškiausiai ji pastebima nudengus, kai rožės labiausiai nusilpusios. Charakteringi jos požymiai – ant stiebų ir ūglių susidarę rausvai rudos, su violetiniu apvadu dėmės. Jeigu dėmės yra gana didelės ir apjuosia visą ūglį, tada virš jų esanti augalo dalis pradžioje nugelsta, o po to nudžiūsta. Nuo šios ligos rožės labiau nukenčia tada, kai žiemą po dangomis ilgą laiką būna teigiama temperatūra, dažni atlydžiai. Purkšti galima įvairiais vario preparatais: 1% Bordo skiediniu, 0,2 % fundazolu, 0,5 % vario oksichloridu, 0,5 % vario sulfatu (žmonių nuo seno vadinamu “mėlynu akmenėliu”).
Rožėms daugiau išsprogus, jos vėl genimos. Dar kartą apžiūrimi visi krūmai. Paliekami patys stipriausi pumpurai. Jų paliekama tiek, kiek krūmas pajėgia išmaitinti. Šakoms, kurios yra nusvirusios į šonus, daugiau sprogstančių pumpurų paliekama į krūmo vidų, o augančioms tiesiai į viršų – į lauko pusę. Yra trys genėjimo būdai – silpnas, vidutinis ir stiprus. Silpnai genint nukerpama tik rožės viršutinė dalis, vidutiniškai – apie pusę ūglio, o stipriai – kai ūgliai paliekami trumpi (apie 20 cm.) su 1-3 akutėmis.
Į rožių genėjimą reikia žiūrėti kūrybiškai, nes įvairių veislių krūmai nevienodai peržiemoja, taip pat įvairių grupių rožes reikia nevienodai karpyti. Pavyzdžiui miniatiūrines rožes geriausia genėti silpnai, nes krūmeliai ir taip žemi ir jas stipriai genint liktų mažai sprogstančių pumpurų ir pirmo žydėjimo metu būtų mažai žiedų. Daugiažiedžių (floribundinių) rožių reikia palikti daugiau šakučių, negu didžiažiedžių (arbatinių hibridinių). Parko ir pusiau laipiojančių rožių taip pat nereikia stipriai genėti. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti genint laipiojančias rožes. Dauguma laipiojančių rožių žiedus sukrauna ant antrų metų ūglių, todėl iškerpamos tik senos, kelerių metų ir jau sukamblėjusios neproduktyvios šakos, o kitų tik nukerpami pajuodę, negyvi galiukai. Stiebinės ) rožės genimos atsižvelgiant į tai, kokios grupės ir veislės rožės įskiepytos.
Čia aptarėme tik pavasarinį genėjimą, tačiau rožes karpyti reikia visą vasarą ir rudenį, iki pat žiemos.
