Pastaraisiais metais stiebinės rožės tapo tikra mūsų kiemų ir darželių puošmena. Stiebinių rožių populiarumo priežastis – jų ypatingas dekoratyvumas. Vainikas yra akių aukštyje, todėl gėrėtis žiedais ir jų skleidžiamu nuostabiu aromatu yra tiesiog idealu. Kai kurių veislių rožės gražiomis girliandomis svyra žemyn. Gražiai stiebinės rožės atrodo derinyje su žemaūgėmis (miniatiūrinėmis, poliantinėmis, besidriekiančiomis ir kt.) rožėmis. Po stiebinėmis rožėmis galima pasodinti įvairių besidriekiančių negiliašaknių augalų (gebenių, žiemių ir kt.)

Stiebinės rožės nėra atskira rožių grupė – į stiebą galima skiepyti visų grupių ir daugumos veislių rožes. Skiepyjamos atsparios lietui, kad esant lietingam orui išlaikytų dekoratyvumą, taip pat atsparios šalčiui, kad būtų lengviau uždengti ir išlaikyti per žiemą. Jos auginamos medelio forma. Pagal aukštį stiebinės rožės skirstomos į tris grupes:
140 cm. ir aukštesnės, jos dar vadinamos kaskadinėmis rožėmis – į jas skiepijamos svyrančios rožės (vijoklinės, besidriekiančios, poliantinės);
90 cm. – į jas skiepijamos arbatinės hibridinės, floribundinės ir besidriekiančios;
60 cm. ir žemesnės – į jas skiepijamos miniatiūrinės ir besidriekiančios rožės.
Stiebinės rožės gali būti auginamos grupėmis arba pavieniui. Labai gražiai atrodo žalios vejos fone. Jas galima sodinti į gruntą nuolatinėje vietoje kaip ir visas rožes, arba į didelius (15-30 litrų) vazonus, kuriuos galima pastatyti norimoje vietoje. Turint nedidelį kiemą – prie namo durų, terasoje ir pan. Stiebinės rožės yra parduodamos su 5-7 litrų vazonais (konteineriais), todėl jas labai patogu persodinti: atsargiai numaunamas vazonas, į paruoštą duobę įstatomos šaknys su žemių gumbu, stengiantis nenubarstyti žemių nuo šaknų, į tarpus tarp duobės kraštų ir įstatyto žemių gumbo pripilama paruoštų žemių, lengvai suminama ar paspaudoma, kad neliktų didelių oro tarpų, paliejama. Taip rožių medelis nepajunta persodinimo, net jeigu būna su žiedais. Šitaip stiebines rožes galima sodinti visą sezoną – nuo balandžio mėnesio vidurio iki rugsėjo mėnesio pabaigos.

Stiebinės rožės prižiūrimos panašiai kaip ir krūminės: purenama žemė, tręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, purškiama nuo ligų ir kenkėjų, šalinami nužydėję žiedai ir laukinio erškėčio atžalos bei ūgliai ant stiebo. Be to aukštai ant stiebo iškeltą vainiką geriau apšviečia saulė, jis geriau vėdinasi, todėl stiebinės rožės mažiau pažeidžiamos ligų ir kenkėjų.

Kiekvienam stiebinės rožės krūmui įkalamas kuoliukas ir prie jo dvejose ar trijose vietose pririšamas stiebas. Kuoliukas statomas toje pusėje, iš kurios dažniausiai pučia vėjas. Galima priešingose pusėse įkalti du kuoliukus ir pririšti, kaip yra rišami jauni vaismedžiai.

Labai atsakingas darbas – stiebinių rožių dengimas, nes per žiemą jas išsaugoti yra sunkiau negu krūmines. Jeigu stiebinė rožė pasodinta į vazoną, tai paprasčiausia ją žiemai įnešti į vėsią patalpą ir retkarčiais lengvai palieti, kad žemė nebūtų visiškai sausa. Jeigu rožė pasodinta į gruntą, tai dengti galima dviem būdais. Pirmu atveju stiebas atsargiai prilenkiamas prie žemės, prismeigiamas kabliais, po vainiku paklojama eglišakių, vainikas užberiamas durpėmis ar uždengiamas eglišakėmis. Prilenktas ir uždengtas rožes dar reikia apdengti mediniais skydais (galima uždėti paprasčiausią medinę dėžę) ar apkasti žemėmis. Jeigu dengiama polietilenine plėvele, ruberoidu ir pan. medžiagomis, kurios “nekvėpuoja”, svarbu jas nuimti anksti pavasarį, maždaug kovo mėnesio antroje pusėje (nelygu koks pavasaris), kad rožė neiššustų. Šiuo būdu dengti galima tik jaunas (2-3 metų) stiebines rožes. Vyresnių stiebinių rožių stiebai būna gana stori, labai sumedėję ir jų prilenkti negalima. Tokios rožės aprišamos eglišakėmis, šiaudais, nendrėmis ir panašiomis medžiagomis, apvyniojamos keliais sluoksniais storesnio ar gofruoto popieriaus, agroplėvele, ruberoidu ir pan., ant žemės ties šaknimis užpilama durpių. Visų medžiagų neįmanoma išvardinti, kiekvienas rožių augintojas naudoja turimas medžiagas, tik labai svarbu laiku ir palaipsniui rožes pavasarį nudengti, kad neiššustų nuo ankstyvos pavasario saulės. Gerai sumedėjusios rožės šalčio per daug nebijo, tačiau žiemą būna labai jautrios drėgmės pertekliui (pasikartojantys atlydžiai ir po to sekantys stiprūs atšalimai, stovintis vanduo), todėl dengiant rožes kiek įmanoma reikia įvertinti vietines sąlygas.

Kiek bebūtų darbo su rožėmis, visi rūpesčiai užsimiršta, kai rožė vėl skleidžia žiedus, sveikina mus su pavasariu, su gamtos ir žmogaus atgimimu.