Besidriekiančios rožės

Per pastaruosius 2-3 dešimtmečius besidriekiančių rožių buvo išveista tiek daug veislių ir jos tapo tokios populiarios, kad teko jas išskirti iš krūminių rožių į atskirą grupę. Besidriekiančių rožių yra įvairaus aukščio, ilgio ir formos. Jų charakteringos savybės - ilgi, iki 2-5 metrų, žeme besidriekiantys ar kiek pakilę ūgliai, tankios šakelės, smulkūs blizgantys lapai, maži, tuščiaviduriai, pusiau pilnaviduriai ar pilnaviduriai žiedeliai. Anksčiau išvestos žydi vieną kartą, vėlesnės – pakartotinai. Žiedai sutelkti žiedynuose arba pavieniui. Vienos veislės driekiasi pažeme, kitos auga iškiliais krūmeliais su svyrančiomis šakomis. Besidriekiančios rožės labai atsparios šalčiui ir ligoms. Daugumos veislių nereikia dengti, o kai kurios veislės šiltesnėmis žiemomis net išlaiko žalius lapelius. Auginant besidriekiančias rožes nebūtinos cheminės apsaugos priemonės nuo grybinių ligų.
Besidriekiančios rožės praplečia ir praturtina rožių šeimą, suteikia sodininkams naujų galimybių. Ten, kur kitų grupių rožes pritaikyti gana sunku, besidriekiančios rožės atrodo puikiai, tik perkant sodinuką reikia išsiaiškinti, kiek vietos užims užaugusi rožė. Besidriekiančios rožės tiesiog skirtos alpinariumams, kur labai gražiai atrodo besidriekiančios tarp akmenų, taip pat tinka prie laiptų, sienelių, terasų, kur šakos gražiai nusvyra žemyn, puikiai atrodo pasodintos mediniuose kubiluose, ar dideliuose vazonuose, puošniai atrodo įskiepytos į kamieną – žemyn nusvirusios pilnos žiedų kekės yra labai dekoratyvios. Padarius vertikalias atramėles jos atrodo kaip miniatiūrinės vijoklinės rožės, o pasodinus grupę – žemę dengia nuostabus, tankus, visą vasarą žydintis kilimas. Besidriekiančios rožės skirstomos į 3 grupes, tik reikia atkreipti dėmesį į tai, kad skirstymas yra gana sąlyginis – griežtų ribų tarp grupių nėra, labiausiai atsižvelgiama į krūmo aukštį ir užimamą plotą.