Kaip sodinti – Rožių sodinukai

Kaip sodinti?

Kur sodinti rožes?

Tinkama vieta: saulėta, tyras oras, giliai išpurenta, daug humuso turinti žemė.

Netinkama vieta: smarkiai perpučiama stiprių vėjų, stovintis vanduo, šešėlis, kietai suplūkta žemė.

rožės mėgsta saulę ir šilumą, bet nemėgsta stovinčio karščio.
rožės mėgsta tyrą orą, bet nemėgsta skersvėjų perpučiamų vietų ir būti užgožtos šešėlių.
pusiau šešėlius pakenčia dauguma rožių, jeigu kasdien gauna 4-5 valandas saulės ir nėra pasodintos po dideliais medžiais ar krūmais.
rožės auga beveik kiekvienoje žemėje, bet gryname smėlyje nevešės jokia rožė.

Kokias rožes sodinti?

Tinkami sodinukai: jeigu vienų metų (siauroje pakuotėje) – 1-2 tvirtos šakutės, lapai sveiki,

nesuvargę, neapnikti kenkėjų, nenudeginti chemikalais, skiepijimo vietą gražiai aptraukęs kalius, apačioje matosi baltų šaknelių.

jeigu dviejų metų (5-7 litrų konteineriuose) – tas pats, tik krūmelis pilnai susiformavęs, su 2-3 stipriomis šakomis.

Netinkami sodinukai: ištysę, liauni, išblyškusiais, lyg vaškiniais lapais, apatinėje sodinuko

dalyje lapai geltoni arba jų visai nėra, apnikti kenkėjų (amarai, vora-tinklinė erkutė, baltasparniai ir kt.) ir ligų (miltligė, degligė, raudonjuos-tis dėmėtumės, rūdys ir kt.)

Rožių mėgėjui sunku susigaudyti didžiulėje daugybėje rožių rūšių ir veislių. Jeigu norite daugybę metų džiaugtis rožėmis savo sode, geriausia sodinukus pirkti pas rožių augintojus, kurie mielai patars ir išrinks atspariausius (ligoms, kenkėjams, žiemai, blogoms oro sąlygoms), labiausiai tinkančius jūsų sklype, derančius tarpusavyje ir su kitais augalais.

Kada sodinti rožes?

Dvimetes, iš didelių konteinerių – ištisus metus, išskyrus žiemos mėnesius, taip pat pavasario ir rudens mėnesius, kai oro temperatūra žemiau nulio (lengvos nakties šalnos nekenkia).

Vienmetes – pradedant balandžiu ir baigiant spaliu, išskyrus karščius.

Kaip sodinti rožes?

išrauti piktžoles, žemę giliai išpurenti. Jeigu toje vietoje anksčiau augo rožė – iškasti 50×50 cm. duobę ir pripildyti naujų žemių (daržo, kompostinė, iki 1/3 gali būti perpuvęs raguočių mėšlas ir kita trąši, daug humuso turinti žemė).
prieš sodinant sodinukus palieti, šakutes patrumpinti, paliekant 15-20 cm., šaknis taip pat patrumpinti, kad iššaukti naujų susidarymą, duobutę paruošti tokio gylio, kad šaknys būtų neužlenktos ir nesuspaustos, išpurenti duobutės dugną (geriausia šakėmis).
lengviau prigyja jeigu sodinama apsiniaukusią dieną, sodinant skiepijimo vieta turi būti 4-5 cm. žemiau žemės paviršiaus. Pasodinus, rankomis arba lengvai kojomis žemę suspausti, gausiai palieti. Vandeniui susigėrus – žemę vėl supurenti, po to apkaupti ir užmulčiuoti (geriausia nurūgštintomis durpėmis).
Neleisti naujai pasodintoms rožėms pirmą vasarą išdžiūti, bet ir „nepaskandinti“jų. Nesant lietaus pakanka palieti kartą per savaitę, bet gausiai (ne taip, kaip laistoma veja). Nelieti ant lapų – tai iššaukia grybines ligas. Gerai įsišaknijusios rožės išlaiko ilgus sausus laikotarpius.
Pasodinus kamienines rožes, iš dviejų pusių įkalti po kuoliuką ir tvirtai pririšti, kad vėjas nesiūbuotų karūnos.

Rožių priežiūra

Kad rožės augtų sveikos ir stiprios, džiugintų mus ilgu ir gausiu žydėjimu, visą vegetacijos laikotarpį (nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens) jas reikia rūpestingai prižiūrėti. Išsamios informacijos reikia ieškoti specialiose knygose apie rožes. Šiame straipsnelyje aptarsime tik pačius svarbiausius darbus rožyne sezono metu.

Laistymas: Rožės mėgsta drėgną, bet ne šlapią dirvą. Tik ką pasodintos jaunos rožės laistomos kasdien iki pilno įsišaknijimo. Lieti reikia gausiai, bet ne per daug, kad neišplauti iš dirvožemio maistingų medžiagų. Plauti dirvožemį reikia tik tokiu atveju, kai nustatoma (geriausiai laboratorijoje), kad jis yra stipriai uždruskintas. Rožes geriausia lieti ryte arba vakare. Kad iš dirvos mažiau išgaruotų vandens, ją reikia atsargiai išpurenti ir apmulčiuoti. Suaugusios rožės turi ilgas šaknis ir vandenį paima iš gilių dirvos sluoksnių, todėl jos laistomos retai (maždaug kartą per savaitę, nelygu koks oras), bet gausiai. Dažnas ir negilus laistymas nėra naudingas, nes skatina paviršutinių šaknų susidarymą, tokios rožės būna jautresnės vandens trūkumui sausringą vasarą, purenant žemę aplink jas greičiau pažeidžiamos šaknys, jos blogiau žiemoja.

Paprasčiausia laistyti laistytuvu, nuėmus galvutę. Lieti reikia ne į krūmo centrą, o žemę aplink jį, stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų. Gerai būtų aplink krūmą ar kelis krūmelius iš žemių padaryti neaukštus bortelius (čia rožininkai, įvertindami rožyno vietą, ypač jei yra šlaitas, turėtų parodyti išradingumą), kad vanduo nenubėgtų, o visas susigertų. Laistymui geriausiai tinka lietaus vanduo ar iš natūralių telkinių. Naudojant vandentiekio vandenį, pradžioje reikia jį įpilti į turimą talpą ir palaukti (ne trumpiau kaip 30 min.) kol nugaruos chloras ir vanduo šiek tiek sušils. Paliejus rožes šaltu vandeniu, ypač esant karštam orui ir dirvai gerai įšilus, šaknys staigiai atšąla ir sunkiai įsiurbia vandenį. Taip rožių krūmai gali net apvysti lyg trūktų vandens, nors jie yra gausiai palieti. Esant sausam orui rožės, kurios seniai nebuvo laistomos, pradžioje niekaip neišduoda savo troškulio: lapai būna tokie pat švieži ir sveiki, kaip ir reguliariai laistant. Tačiau pradėjus žydėti, iškart pastebimos pasekmės – žiedai yra smulkūs ir greitai nuvysta.

Dirvos purenimas ir mulčiavimas: Viršutinis dirvos sluoksnis aplink šaknis visą laiką turi būti purus ir neapaugęs piktžolėmis. Išpurenta dirva geriau praleidžia vandenį ir orą, todėl geriau vystosi ir šaknų sistema ir nauji ūgliai.

Dirva purenama:

– anksti pavasarį atšilus žemei,

paliejus ar po stipraus lietaus (šiuo atveju greičiau išgaruoja drėgmė),
patręšus,
rudenį nukirpus nužydėjusius žiedynus,
prieš uždengiant rožes žiemai.

Jaunas rožes taip pat reikia purenti reguliariai – ne rečiau kaip kartą per mėnesį.

Labai naudinga rožes mulčiuoti. Mulčiavimas – tai dirvožemio padengimas 4-8 cm. storio organine medžiaga. Mulčiavimui geriausiai tinka nurūgštintos durpės (labai gerai jei jos būna su kompleksinėmis trąšomis, pvz. “Durpeta” ir kt.), geras sodo kompostas, susmulkinta medžių žievė, perpuvęs raguočių mėšlas, perpuvę lapai (iš miško), medžio drožlės. Mulčiavimo nauda akivaizdi: esant sausam orui neleidžia greitai išgaruoti drėgmei, esant lietingam orui neužsistovi vanduo, nes jį sugeria, šildo dirvą, mažiau auga piktžolės, padidina dirvoje humuso kiekį, tuo būdu krūmeliai papildomai maitinasi, mažiau serga grybelinėmis ligomis, ten gyvena ir veisiasi naudingi mikroorganizmai.

Prieš mulčiuojant reikia išnaikinti piktžoles, gausiai palieti, įterpti trąšų. Rudenį mulčiuojantį sluoksnį (jei tai buvo perpuvęs mėšlas, kompostas ar perpuvę lapai) apie 2 cm. atsargiai įterpti į dirvą ir iš naujo užmulčiuoti. Taip rožių krūmelis jau bus ruošiamas žiemai.

Rožių genėjimas: Jau pavasarį aptarėme, kad rožes reikia genėti visą sezoną. Genėjimo tikslas – kiekvienais metais pašalinti senus ūglius ir stimuliuoti sveikų, jaunų ūglių vystymąsi. Sodinant ar ką tik pasodintus jaunus rožių krūmelius reikia smarkiai (paliekant 20-25 cm.) patrumpinti, kad formuotųsi kelios šakos, iki vasaros vidurio gnaibyti žiedpumpurius, kai jie yra apytikriai žirnio didumo, nes pirmi jaunų rožių žiedai išnaudoja per daug maisto medžiagų, kurios reikalingos šaknų sistemos vystymuisi ir krūmelio formavimuisi.

Vasarą nukarpomi peržydėję žiedai, iškarpomi silpni, akli (ūgliai, kurių viršūnėse nesusiformuoja pumpuras), taip pat kreivi ir seni, neproduktyvūs ūgliai. Kerpama virš antro ar trečio lapo su gerai išsivysčiusia akute, nukreipta į krūmo išorinę pusę. Tokiu būdu stimuliuojamas naujų, stiprių ūglių vystymasis. Negalima kirpti žiedo su ilgu kotu iki pat krūmelio apačios, nepaliekant stiprios akutės, iš kurios galėtų išaugti naujas ūglis. Parko, pusiau laipiojančių ir laipiojančių rožių tik pašalinamos senos, silpnos ir pažeistos šakos. Kamieninės rožės genimos priklausomai nuo įskiepytos rožių grupės ir veislės, taip pat iškarpomi visi ūgliai, augantys į karūnos vidų.

Taip pat viso sezono metu reikia neužmiršti iškarpyti laukinių ūglių, atimančių daug maisto medžiagų iš kultūrinių ūglių.

Primename, kad karpyti reikia aštriu sekatoriumi, nes buku, atšipusiu sekatoriumi perspaudžiamas ūglis, pjūvis būna nelygus, “išplėštas”, blogai užsigydo, gali patekti infekcija.

Tręšimas: Tai vienas iš svarbiausių darbų rožyne per visą aktyvios vegetacijos laikotarpį. Rožės yra labai jautrios maisto medžiagų trūkumui. Pirmi “badavimo” požymiai yra šie: smulkūs, nekokybiški žiedai, smulkūs ir blyškūs lapai, sulėtėjęs augimas, ploni ir silpni stiebai, neatsparumas ligoms, sausi, susiraitę lapų kraštai. Daugumos rožių ūgliai per vegetacinį laikotarpį atauga 3-4 kartus, todėl jų normaliam augimui užtikrinti reikia, kad dirvoje būtų pakankamai atitinkamų maisto medžiagų, todėl per sezoną rožes reikia 5-7 kartus tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kurios papildo viena kitą.

Iš organinės kilmės trąšų rožėms geriausiai tinka raguočių mėšlas, pelenai. Perpuvęs raguočių mėšlas įterpiamas į dirvą ir turi ilgalaikį poveikį. Šviežias yra užpilamas vandeniu tokiu santykiu – vienai tūrio daliai mėšlo dvi tūrio dalys vandens ir parauginamas 12-14 dienų . Laistant į 10 l. kibirą vandens įpilti 1 l. paraugintų srutų ir įdėti 1 valgomą šaukštą (10 g.) kalio salietros. Pelenus galima išbarstyti arba dar geriau yra sumaišyti su mėšlu arba kompostu ir įterpti į dirvą.

Iš mineralinių trąšų geriausia naudoti kompleksines, kuriose yra subalansuotas pagrindinių maisto medžiagų santykis. Kompleksines trąšas sudaro makroelementai ir mikroelementai. Makroelementus sudaro 3 pagrindiniai elementai tai azotas, fosforas ir kalis ir 2 papildomi, tai kalcis ir magnis. Mikroelementus – geležis, manganas, cinkas, boras, molibdenas ir varis. Azotas reikalingas bendram rožės antžeminės dalies vystymuisi, stimuliuoja lapų ir ūglių augimą, todėl jis daugiausiai reikalingas pavasarį. Su kiekvienu tręšimu azoto reikia vis mažiau ir antroje vasaros pusėje juo tręšti nebereikia, kad ūgliai pradėtų medėti ir krūmelis pasiruoštų žiemai. Kalis reikalingas žiedų formavimuisi, padidina rožės atsparumą grybinėms ligoms, todėl jis reikalingas vasarą. Fosforas svarbus šaknų vystymuisi, juo reikia tręšti vasarą ir ankstyvą rudenį. Kalcis padeda vystytis šaknų sistemai, o magnis stimuliuoja chlorofilo susidarymą. Mikroelementai reikalingi rožėms labai mažais kiekiais, jie reikalingi lapų augimui skatinti ir padidina krūmų atsparumą ligoms.

Visi šie elementai yra kompleksinėse trąšose, tik reikia neužmiršti, kad tręšiant pavasarį jose daugiausiai būtų azoto, vasarą – kalio, rudenį – kalio ir fosforo. Gerai tinka kompleksinės Kemira ir Kemira kombi trąšos, 10 l. vandens ištirpinama 15 g. (1 valgomas šaukštas su kaupu) trąšų, Hydroflex F – 10 l. vandens 20 g. trąšų , tinka ir kitos kompleksinės trąšos vadovaujantis aukščiau aptartais tręšimo terminais ir reikalavimais.

Rožių ligos ir kenkėjai: Rožės, kaip ir visa kas gyva, turi priešų. Paprastai pavasarį jas puola kenkėjai, o vasarą ir rudenį – ligos. Kenkėjai, tai amarai, nematodai, voratinklinės erkutės, rožinės cikadelės, seiliūgės, tripsai, rožiniai paprastieji, gleivėtieji, ūgliniai pjūkleliai, lapsukiai ir kiti. Profilaktiškai galima purkšti lengvais, biologiškai žmogui nekenksmingais augalų nuovirais: serenčiai (5 l.sausos žolės, 10 l.vandens, laikyti 1-3 paras, pridėti 40 g. ūkiško muilo ir purkšti nuo amarų), serenčių (tagečių) taip pat labai naudinga prisodinti į tarpus tarp rožių, garstyčių milteliai (200 g. garstyčių miltelių, 10 l. vandens, palaikyti 1 parą, purkšti nuo amarų), bulvienojai (1,5 kg. Žalių bulvienojų, 10 l. vandens, mirkyti 5 val., perkošti, pridėti 40 g. ūkiško muilo, purkšti nuo amarų, voratinklinių erkučių ir jaunų lervų), paprastosios kiaulpienės (300-400 g. susmulkintų šaknų arba lapų, 10 l. vandens, mirkyti 3-5 val., purkšti nuo amarų, cikadelių, voratinklinių erkučių, paprastosios kraujažolės (800 g. žydinčių kraujažolių, 10 l. karšto vandens, perkošti, pridėti 40 g. ūkiško muilo, purkšti nuo amarų, erkučių, tripsų, vikšrų), vagomieji česnakai (sutrinti 0,5 kg. česnako galvučių, užpilti 5 l. vandens, perkošti, praskiesti vandeniu iki 10-15 l., purkšti nuo amarų, erkučių), pelynai (5 l. žalios susmulkintos žolės užpilti 5 l. šalto vandens, mirkyti 1 parą, 0,5 val. Virinti, perkošti, atskiesti dar 5 l. vandens, purkšti nuo graužiančiųjų kenkėjų lervų.

Pasirodžius didesnėms kenkėjų kolonijoms purkšti insekticidais ir akaricidais, griežtai vadovaujantis pridedama naudojimo instrukcija. Iš insekticidų pardavime būna decis, actara, aktelikas, aplaudas, iš senesnių – karbofosas, žaliasis muilas ir kt. Insekticidai veikia daugumą kenkėjų, tačiau silpnai veikia prieš voratinklinę erkutę, čia jau reikalingi akaricidai. Voratinklinę erkutę galima pastebėti, kai ant lapų viršutinės dalies pasirodo balti taškeliai, o ant apatinės dalies per padidinamą stiklą matyti voratinklis, baltas apnašas ir judantys voreliai, kurie iščiulpia sultis ir vėliau pažeisti rožių lapai pasidaro panašūs į popierinius. Iš akaricidų pardavime būna ir gerai veikia „Vertimex“. Reikia priminti, kad prie vienų chemikalų kenkėjai pripranta, todėl juos reikia keisti, nepurkšti visą sezoną tais pačiais.

Nuo grybinių ligų naudojami fungicidai, kurių yra platus spektras. Iš senų paminėtini Bordo skiedinys, vario oksichloridas, fundazolas, iš naujų – efektorius, previkuras, dakonilas, kanditas, ditanas, euparenas, penkocebas, akrobatas, čempionas, topazas, skoras, impaktas ir kiti. 2-3 šių pavadinimų fungicidų visada būna pardavime. Naudojant fungicidus reikia atidžiai perskaityti instrukciją, nes vieni geriau veikia vienas ligas, kiti – kitas. Pvz. previkuras gerai tinka pašaknio ligoms gydyti, dirvos dezinfekcijai, nuo netikrosios miltligės, efektorius – nuo puvinių ir lapų dėmėtligių, topazas, skoras – nuo tikrosios miltligės, o „Candit“ – bene universaliausias.

Ir pabaigoje reikia paminėti dar vieną – patį svarbiausią – darbą su rožėmis vasarą. Būtinai reikia rasti laiko neskubant pabūti šalia rožių, pasigėrėti jų žiedais ir skleidžiamu nuostabiu aromatu.

Rožių paruošimas žiemai

Labai svarbus ir atsakingas darbas rožyne rudenį – rožių paruošimas žiemos poilsiui. Kad rožės džiugintų mus savo žiedais sekančiais metais, reikia, kad jos sėkmingai peržiemotų, o tai priklauso nuo veislės atsparumo šalčiui, nuo augalo būklės ir jo pasiruošimo žiemai, nuo oro sąlygų, taip pat nuo uždengimo būdų. Sveiki, gerai išsivystę krūmeliai su subrendusiais stiebais lengviau žiemoja, negu silpnai išsivystę, ligų nuvarginti, nepakankamai pamaitinti ir dažnai pjaunami ilgais kotais žiedams pamerkti.

Žiemos poilsiui rožės pradedamos ruošti jau vasaros pabaigoje. Rugpjūčio antroje pusėje nustojama laistyti, nebetręšiama trąšomis, kurių sudėtyje yra azoto. Patręšiama kalio ir fosforo trąšomis – taip rožės geriau pasiruošia žiemai, sutvirtėja šaknų sistema, maisto medžiagos kaupiasi storosiose šaknyse, šaknies kaklelyje ir stiebų apatinėse dalyse, ląstelių sultys būna labiau koncentruotos ir rožių krūmelis išlaiko didesnius šalčius. Klysta tie rožių augintojai, kurie rožes gausiai tręšia mineralinėmis trąšomis (ypač turinčiomis daug azoto) iki vėlyvo rudens. Tokiu atveju rožės auga toliau, leidžia naujus ūglius, kurių raudoni stiebai ir lapai yra dekoratyvūs ir gražiai žiūrisi net vėlai rudenį. Tačiau kaip tai yra apgaulinga! Maisto medžiagos, kurios reikalingos pasiruošti žiemai, yra sunaudojamos naujiems ūgliams augti, kurie yra minkšti ir pilni skysčių. Iki žiemos jie nespėja sumedėti ir sušąla. Rožės krūmelis skursta ir dažnai žūsta.

Pagrindinis rožių krūmų formavimas vykdomas pavasarį. Tačiau ir rudenį, kad būtų lengviau uždengti, rožes reikia genėti. Kada ir kiek nugenėti, kiekvienas sodininkas sprendžia pats. Nerekomenduojama genėti anksti rudenį (rugsėjo antroje pusėje – spalio pradžioje), nes (ypač esant šiltam ir ilgam rudeniui) dalis krūmelių atsprogsta, pradeda augti ūgliukai, kurie vėlgi, kaip aukščiau minėta, nespės pasiruošti žiemai. Labai vėlai, prieš pat šalčius, karpyti taip pat nepatartina, gerai, kai nuo genėjimo iki uždengimo yra apie 2 savaičių tarpas užsigydyti ir apdžiūti, nes šviežiai nupjautų ir iškart uždengtų stiebų sultingi galai daugiau iššąla. Mūsų klimato sąlygomis tinkamiausias laikas rudens genėjimui yra spalio pabaiga – lapkričio pradžia, nors šie terminai gali šiek tiek keistis atsižvelgiant į rudens orus.

Įvairių sodinių grupių rožės yra genimos skirtingai. Besidriekiančių rožių genėti beveik nereikia, tik nukarpomi ilgų, išbėgusių ūglių galai. Miniatiūrinių rožių patrumpinami nesumedėję stiebų galiukai, apie 1/3 ilgio. Arbatinių-hibridinių rožių krūmeliai apkarpomi paliekant 20-30 cm. ilgio stiebus, floribundinių – šiek tiek (30-40 cm.) ilgesni. Kamieninės rožės apkarpomos paliekant 20-25 cm. nuo skiepijimo vietos. Parko rožių tik iškarpomi seni, ligoti ir kreivi stiebai. Vijoklinių rožių šakų taip pat nereikia trumpinti, nes, kaip žinoma, jos gausiau žydi ant antramečių ūglių. Jų, kaip ir parko rožių, tik pašalinamos senos, apmirusios šakos. Kiekvienas sodininkas, atsižvelgdamas į vietines sąlygas, geni rožes skirtingai, čia pateikiame tik bendras rekomendacijas. Pvz. Vokietijoje (ypač jos centrinėje ir pietinėje dalyse) dažnai rudenį rožės nekerpamos, o žiemą jos tik apkaupiamos žemėmis ar durpėmis.

Rudenį, po pirmųjų šalnų, dauguma rožių krūmų dar yra su žaliuojančiais lapais, nemažai jaunų ūglių su neišsiskleidusiais pumpurais. Tokios žiemai uždengtos šakos pašąla, pūna, užsikrečia grybinėmis ligomis, todėl, baigiant genėti, likusius lapus, žiedpumpurius ir žiedus reikia nukarpyti. Nuo žemės aplink rožės krūmelį nurinkti ir nugrėbti gulinčias šakeles, lapus, žiedlapius ir kt. Visa tai surinkus geriausiai sudeginti, kompostuoti jokiu būdu negalima, nes tai yra tikrų tikriausias grybinių ligų ir kenkėjų prieglobstis. Prieš dengiant rožes, dar esant teigiamai temperatūrai, patartina rožes ir žemę aplink jas nupurkšti vario preparatais. Gerai tam tinka Bordo arba 1 % vario sulfato tirpalas, žmonių nuo seno vadinamas mėlynu akmenėliu.

Dengti rožes reikia tik atėjus pastoviems šalčiams, mūsų klimato sąlygomis maždaug lapkričio antroje pusėje – gruodžio pradžioje, Lengvų šalnų rožės nebijo, jos netgi tampa atsparesnės, palaipsniui pripranta prie žemos temperatūros. Per anksti uždengus, dar daug stiebų yra nepilnai subrendę, jų mediena yra per daug minkšta ir neatspari šalčiui. Beveik visos Lietuvoje auginamos rožės (išskyrus savišaknes) yra skiepytos ar akiuotos į laukinį erškėtį (Rosa canina), kuris, kad per kelis metus nenusialintų, apie du mėnesius turi „pailsėti“. Rudenį šaknies kaklelyje ir storosiose šaknyse susikaupusios maisto medžiagos, pavasarį, atšilus orui, pradeda maitinti jaunus ūglius. O jeigu tai prasideda šiltą žiemą ir dar storai uždengus? Rožės bunda per anksti, vyksta silpna vegetacija, rožių akutės brinksta ir pučiasi ir, staigiai ir stipriai atšalus, nušąla. Kartais žmonės skundžiasi, kad rožės iššalo, nors uždengė anksti ir labai kruopščiai – „nei plyšelio nepaliko“. Šiuo atveju rožės ne iššalo, o iššuto. Rožės ir žiemą turi „kvėpuoti“ – ypač esant teigiamai temperatūrai. Ir neužmiršti pavasarį nudengti apsiniaukusią dieną, geriausia palaipsniui, kad apsaugoti atsprogstančią rožę nuo ankstyvo pavasario saulės.

Galutinai rožės uždengiamos, kai oro temperatūra nukrenta maždaug iki –5 ° šalčio. Visos rožės apkaupiamos 20-30 cm. žemių, sausų medžių lapų ar durpių sluoksniu. Po to dengiama eglišakėmis – tai geriausia dengiamoji medžiaga. Jos gerai praleidžia orą, neprisigeria vandens, saugo rožes nuo pelių. Stiebinių rožių vainikas apdedamas eglišakėmis ir jos aprišamos. Vijoklinės rožės apstatomos stačiomis ilgesnėmis eglių šakomis ir aprišamos, taip apsaugojama apatinė krūmo dalis. Lanksčios vijoklinės rožės (Rambler tipo) nuimamos nuo atramėlės, nuleidžiamos ant žemės, prieš tai padėjus pagaliukų, kad stiebai nedrėktų, pritvirtinamos, kad nejudėtų ir uždengiamos eglišakėmis. Visos kitos neaukštos rožės tiesiog uždengiamos eglių šakomis. Nereikia dengti parko rožių, jas pakanka tik užmulčiuoti. Negalima rožių uždengti aklinai ar per šiltai. Nepalikus vėdinimo, krūmas pradeda pūti, o per šiltai apklojus ir esant saulėtoms dienoms ir atlydžiams rožės pradeda busti, o vėl atšalus gali žūti. Dengimui tinka ir medinės dėžės, ruberoidas, maišinė medžiaga ir kt. Su polietilenu reikia elgtis atsargiai, jis gerai tinka uždengti krūmelio viršų, kad rožė neperšlaptų, tačiau šonuose būtina palikti angas, kitaip krūmas paprasčiausiai iššus.

Labai gerai, kai uždengtas rožes apsninga lengvas, purus sniegas. Tokiame “patale” rožių krūmeliai kuo puikiausiai “išsimiega” iki pavasario.

Kaip saugoti rožes šią žiemą?

Dvi žiemos – du kraštutinumai. Praėjusią žiemą spustelėjo šaltis (20° C ir daugiau) kai dar nebuvo sniego ir gerai peržiemojo tik kruopščiai uždengtos rožės. Šią žiemą priešingai – rožėms gali pakenkti šiltas ir drėgnas oras.

Norint, kad rožės gerai peržiemotų, reikia:

sodinti šalčiui atsparias veisles;
teisingai pasodinti (skiepijimo vieta 4-5 cm. žemėje);
nuo liepos mėnesio antros pusės nebetręšti, kad ūgliai pilnai subręstų;
prieš uždengiant patrumpinti, paliekant 25-30 cm. (vijoklinių, parko ir besidriekiančių nereikia trumpinti, arba trumpinti ne daugiau 1/3 ), nukarpyti lapelius, kad žiemą esant atlydžiams po danga neįsimestų puvinys, nupurkšti vario preparatais (tinka Bordo ar vario sulfato 1 % tirpalas);
prieš žiemą apkaupti (apie 15 cm.) žemėmis ar užpilti durpių;
gruodui sutraukus žemę, uždengti eglišakėmis. Tai geriausiai apsaugo nuo šalčio, nesant sniego nuo žiemos ir ankstyvo pavasario saulės ir graužikų;
nesant eglišakių galima uždengti dėžėmis, maišine medžiaga ir pan., t. y. viskuo, kad rožė galėtų „kvėpuoti“. Nenaudoti polietileno!
kamienines rožes apdengti tuo pat, t. y. eglišakėmis, maišine medžiaga ir pan. ir pririšti prie stipraus kuoliuko. Auginamas dideliame vazone įnešti į vėsią patalpą.

Tačiau ką daryti šią žiemą, kai oro temperatūra nenukrenta žemiau nulio? Beveik visos Lietuvoje auginamos rožės (išskyrus savašaknes) yra skiepytos ar akiuotos į laukinį erškėtį (Rosa canina), kuris apie 60 dienų turi „pailsėti“. Rudenį šaknies kaklelyje ir storosiose šaknyse susikaupusios maisto medžiagos, pavasarį, atšilus orui, pradeda maitinti jaunus ūglius. O tai po truputį prasideda jau dabar! Vis dar vyksta silpna vegetacija, ankstyvųjų veislių rožių akutės pučiasi ir, staiga stipriai atšalus, gali nušalti.

Kadangi oro atšaldyti negalime, šiuo metu pakanka, kad rožės būtų apkauptos žemėmis ar (ir) užpiltos durpėmis ir lengvai uždengtos eglišakėmis. Taip rožės nešunta ir yra apsaugotos nuo žiemos ir ankstyvo pavasario saulės. Taip pat reikėtų turėti pasiruošus papildomai eglišakių ar kitų dengimui tinkamų medžiagų, kad stipriai pašalus būtų galima greitai daugiau uždengti.

Kaip apsaugoti rožes nuo juodojo dėmėtumo?

Šiemet kaip niekada anksčiau buvo daug klausimų dėl rožių juodojo dėmėtumo. Žmonės skambindavo arba atveždavo pageltusių su juodomis dėmėmis lapų ir klausdavo, kas čia per liga, kaip nuo jos gintis.

Šia grybine liga dėl susidariusių palankių klimato sąlygų šiemet sirgo daug ir jaunų ir senų įvairių veislių rožių visoje Lietuvoje.

Šiame straipsnelyje pabandysime pasiaiškinti ligos priežastis ir būdus kaip nuo jos gintis.

Požymiai

Gana dažnai vasarą tenka stebėti tokį vaizdą – rožių krūmeliai pilni žiedų, tačiau lapai išberti juodomis dėmėmis su gelsvais kraštais, pageltę, jų nedaug, o kai kurie krūmeliai visai be lapų.

Tai grybinė liga – juodasis dėmėtumės (Marssonina rosae). Nors rūpesčių sukelia ir kitos grybinės ligos (degligė, tikroji ir netikroji miltligė, kekerinis puvinys ir kt.), tačiau su šia liga rožininkams bene sunkiausia kovoti. Pastaraisiais metais žinomi Vakarų Europos rožių medelynai, veisdami naujas veisles šiai ligai skiria didelį dėmesį. Vienomis iš pagrindinių naujai išvestų rožių savybių yra laikomos atsparumas juodajam dėmėtumei ir miltligei. Kataloguose atsparumo laipsnis juodajam dėmėtumui, greta atsparumo miltligei, įtrauktas į pagrindinių savybių, apibūdinančių augalą, sąrašą.

Grybas pažeidžia krūmą sezono pradžioje – pavasarį, bet ligos požymiai pasireiškia tik liepą – rugpjūtį. Ant lapų ir jaunų ūglių susiformuoja juosvos, spinduliškai didėjančios dėmės, kuriose bręsta grybo konidijos. Liga greitai progresuoja, pažeisti lapai gelsta ir krinta. Likę be lapų krūmeliai iš pažastinių pumpurų leidžia jaunus ūglius, kurių dauguma nespėja iki žiemos subręsti. Nusilpusios rožės blogiau žiemoja, silpnai žydi, būna nedekoratyvios, trumpėja jų amžius. Grybas išskiria etileną, todėl, nors ir mažai dėmėti, lapai gelsta ir krinta.

Dažniausiai rožės kenčia nuo šios ligos šiltomis ir drėgnomis vasaromis. Šių metų vasara kaip tik tokia ir buvo – palankiausia grybui vystytis.

Apsauga ir priežiūra

Pavasarį: Nudengtas rožes išgenėti, iškarpant pajuodusius šakų galiukus, smulkias nereikalingas šakutes, negyvus stagarus ir dagius. Pašalinti silpnesnį iš ūglių, jei krūmo apačioje iš vienos vietos auga keli ūgliai, kad likusiam užtektų maisto medžiagų.

Išpurkšti 1 % Bordo tirpalu (vario sulfatas + gesintos kalkės), arba 1 % vario sulfatu, žmonių nuo seno vadinamu „mėlynu akmenėliu“ (100 gr. CuSO4 10 ltr. H2O). Purkšti ir krūmelius ir žemę aplink juos – taip dezinfekuodami apsaugosite rožes nuo peržiemojusių kenkėjų ir grybinių ligų užuomazgų.

Bent kartą ištirti laboratorijoje dirvožemį. Atsakyme bus pateikta rekomendacija, kaip tręšiant pakoreguoti dirvožemio sudėtį iki pilno rožėms tinkamo balanso ir nustatytas rūgštingumas. Rožėms tinkama dirvos reakcija pH nuo 5 iki 7, o optimali pH 6-6,5, Ypač svarbu, kad dirvožemyje būtų pakankamai kalio – jo trūkumas skatina juodojo dėmėtumo (taip pat ir kitų grybų) susidarymą.

Naujas rožes sodinti į saulėtą, giliai išpurentą, daug humuso turinčią, trąšią žemę. Sodinukai turi būti nesuvargę, neapnikti kenkėjų, nenudeginti chemikalais, apačioje turi matytis baltų šaknelių.

Sodinti ne per tankiai (pagal vokiečių firmą W.Kordes‘Söhne: besidriekiančias 2-4, miniatiūrines 6-9, arbatines-hibridines ir floribundines 5-6, krūmines 3, parko 1-2 į m², vijoklines kas 1,5-2 metrus) , taip krūmai gauna pakankamai oro, gerai vėdinasi, būna sveikesni.

Ne visos veislės vienodai atsparios juodajam dėmėtumei – rožės storesniais odiškais, taip pat blizgančiais lapais yra atsparesnės.

Jaunų, tik pasodintų rožių pirmais metais netręšti – dviejų metų ir vyresnes pavasarį pradėti tręšti kai yra pakankamai lapų, ūgliai paaugę 15-20 cm. Pasitaiko, kad beskubėdami rožių mylėtojai pradeda jas tręšti tik nudengę – taip uždruskinama dirva, nes rožės dar tik bunda iš žiemos miego ir nepajėgia trąšų įsisavinti.

Rožių krūmeliams atsprogus ir truputį paaugus (panašiai kaip pirmą kartą tręšiant – apie 15-20 cm.) nupurkšti. Gegužės mėnesį apsiskraido ūglinis pjūklelis, patelės padeda kiaušinėlius ant jaunų ūglių viršūnių, išsiritusios lervutės graužia ūglio vidų, ūgliai vysta ir džiūsta, juos tenka nukirpti ir taip prarandandama daug pirmų žiedų. Pasirodo ir pirmieji amarai. Purkšti insekticidais (Decis, Actara). Labai patogu įdėti truputį fungicidų – profilaktiškai – taip sutaupomas vienas purškimas, tik abiejų normas truputį sumažinti (pvz. 1,5-2 gr. Actara ir 1 gr. Candit, ar atitinkamai kito fungicido 10ltr. vandens).

Pirmą kartą laistant naudinga įdėti fungicido Previcur – tai puiki dezinfekcija nuo pašaknio ir šaknų puvinių, miltligės.

Palaisčius ir išnaikinus piktžoles, įterpti lėtai tirpstančių trąšų (labai geros, tik brangokos Schultzo trąšos rožėms) ir apmulčiuoti. Mulčiavimo nauda akivaizdi: esant sausam orui ilgiau sulaiko drėgmę, esant lietingam orui neužsistovi vanduo, nes jį sugeria, šildo dirvą, mažiau auga piktžolės, padidėja dirvoje humuso, taip krūmai papildomai maitinasi, mažiau serga grybinėmis ligomis. Mulčiavimui tinka nurūgštintos durpės, kompostas, susmulkinta medžių žievė, perpuvęs raguočių mėšlas, perpuvę lapai (iš miško), medžio drožlės.

Vasarą: Nukarpyti peržydėjusius žiedus, iškarpyti silpnus, aklus, taip pat kreivus ir senus, neproduktyvius ūglius. Neužmiršti iškarpyti laukinių ūglių, atimančių daug maisto medžiagų iš kultūrinių ūglių.

Kas 12-14 dienų tręšti. Paprastai pirmas žydėjimas būna puikus – žiedų daug ir dideli, nes rudenį maisto medžiagos migruoja į šaknies kaklelį ir storąsias šaknis, o pavasarį keliauja atgal ir atiduoda pirmiesiems žiedams. Vėliau, rožių pakankamai netręšiant, pasirodo pirmieji „badavimo“ požymiai: smulkūs žiedai, smulkūs ir blyškūs lapai, sulėtėjęs augimas, ploni ir silpni stiebai, neatsparumas ligoms, sausi, susiraitę lapų kraštai. Tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Iš organinių gerai tinka raguočių mėšlas, įterptas į dirvą jis turi ilgalaikį poveikį. Galima pridėti medžio pelenų, kurie turi daug fosforo. Puikiai tinka paraugintos srutos. Šviežias raguočių mėšlas užpilamas vandeniu tokiu santykiu – vienai tūrio daliai mėšlo dvi tūrio dalys vandens ir parauginama 12-14 dienų. Laistant į 10 ltr. kibirą įpilti 1 ltr. paraugintų srutų ir ištirpinti 10 gramų (vieną valgomą šaukštą) kalio salietros. Mineralinės trąšos paprastai naudojamos kompleksinės, tik nereikia pamiršti, kad pavasarį reikia daugiau azoto, vasaros viduryje kalio, o pabaigoje kalio ir fosforo. Kas 14 dienų purkšti fungicidais (Candit, Impact, Previcur, Efektor ir kt.) nuo grybinių ligų. Jeigu dar matosi kenkėjų (amarų, lapsukių ir pan.) – į ruošiamą tirpalą įmaišyti ir insekticidų (Decis, Actara). Labai sausą ir karštą vasarą gali pasirodyti voratinklinė erkutė – purkšti akaricidais (Fitovermas, Vertimex ir kt.). Gerai atbaido kenkėjus į tarpus ar šalia rožių augantys serenčiai (tagetės).

Rinkti ir deginti nukritusius ir dar nenukritusius ligotus lapus. Reguliariai (ypač po laistymo) purenti dirvą.

Liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje paskutinį kartą patręšti kalio ir fosforo trąšomis (mono kalio fosfatas) – taip krūmeliai geriau pasiruošia žiemai, sutvirtėja šaknų sistema, maisto medžiagos kaupiasi storosiose šaknyse, šaknies kaklelyje ir stiebų apatinėse dalyse, ląstelių sultys būna labiau koncentruotos ir rožių krūmelis išlaiko didesnius šalčius.

Rudenį: Nors rožės dar pilnos žiedų, bet jau pradedamos ruošti žiemos poilsiui. Nebetręšiama, laistoma retai, ir tai tik esant būtinybei. Žiemai rožės pakerpamos spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje. Anksti nukirpus (ypač esant šiltam ir ilgam rudeniui) dalis krūmelių atsprogsta, pradeda augti ūgliukai, kurie nespėja sumedėti ir pasiruošti žiemai. Besidriekiančių rožių karpyti beveik nereikia, nukarpomi tik ilgų, išbėgusių ūglių galai. Miniatiūrinių rožių patrumpinami nesumedėję stiebų galiukai, ne daugiau 1/3 ilgio. Arbatinių-hibridinių rožių krūmeliai apkarpomi paliekant 20-30 cm., floribundinių – šiek tiek ilgesni – 30-40 cm. Kamieninės rožės apkarpomos paliekant 20-25 cm. nuo skiepijimo vietos. Parko rožių iškarpomi tik seni, ligoti ir kreivi stiebai. Vijoklinių rožių šakų taip pat nereikia trumpinti, nes gausiai jos žydi ant antramečių ūglių, tik pavasarį nukerpami pajuodę šakelių galiukai. Pakirptos rožės iki pastovių šalčių spėja užsigydyti ir apdžiūti, nes šviežiai nupjautų ir iškart uždengtų stiebų sultingi galai daugiau iššąla. Baigiant genėti , likusius lapus, žiedpumpurius ir žiedus reikia nukarpyti. Nuo žemės aplink krūmelį nurinkti ir nugrėbti gulinčias šakeles, lapus, žiedlapius ir kt. Visa tai surinkus sudeginti, nes tai yra tikriausias grybinių ligų ir kenkėjų prieglobstis. Prieš dengiant rožes, dar esant teigiamai temperatūrai, krūmelius ir žemę aplink juos dezinfekuoti 1 % vario sulfatu.

Uždengti rožes tik atėjus pastoviems šalčiams. Lengvų šalnų rožės nebijo, jos netgi tampa atsparesnės, palaipsniui pripranta prie žemos temperatūros. Gruodui sutraukus žemę užpilti 15-20 cm. kaupelį durpių, po to eglišakėmis – tai bene geriausia dengiamoji medžiaga. Negalima rožių uždengti aklinai ar per šiltai. Nepalikus vėdinimo krūmas pradeda pūti, o per šiltai apklojus ir esant saulėtoms dienoms ir atlydžiams rožės pradeda busti ir vėl atšalus gali žūti. Labai gerai, kai uždengtas rožes apsninga lengvas, purus sniegas. Tokiame “patale” rožių krūmeliai kuo puikiausiai “išsimiega” iki pavasario.

Nors prižiūrint rožes ir yra rūpesčių, tačiau jų pasakiškas grožis ir auginant patirtas džiaugsmas su kaupu atperka įdėtą triūsą – kad atsigautų ir siela ir kūnas pakanka net vieno vienintelio ramaus vasaros vakaro, kai visas sodas kvepia ir skendi žieduose.

Gėlių karalienė bunda iš žiemos miego

Nors žiema šiemet per daug neskubėjo trauktis, tačiau pavasario ženklai kasdien vis ryškesni: išsprogo “kačiukai”, žydi krokai, pradeda žaliuoti žolė, lazdynai pasidabinę žirginėliais.

Pabudo iš žiemos miego ir gėlių karalienė – rožė. Taigi pats laikas prisiminti apie būtiniausius darbus rožyne šiuo metu. Visos rožės dabar jau turi būti pilnai nudengtos, o kas to nepadarė – kuo greičiau reikia nudengti, kitaip rožių krūmeliai gaus mažai oro, blogai vėdinsis ir todėl gali labai iššusti, o kai kurios net ir žūti. Nudengus ir apžiūrėjus krūmelius, aštriu sekatoriumi reikia pašalinti negyvus stagarus, pajuodusius šakų galiukus, taip pat kitas ligų pažeistas augalo dalis.

Nudengtus ir iškarpytus rožių krūmelius, taip pat žemę aplink juos nieko nelaukiant reikia dezinfekuoti. Taip apsaugosite rožes nuo peržiemojusių kenkėjų ir grybinių ligų užuomazgų. Pavasarį ypač pavojinga liga yra degligė. Ryškiausiai ji pastebima nudengus, kai rožės labiausiai nusilpusios. Charakteringi jos požymiai – ant stiebų ir ūglių susidarę rausvai rudos, su violetiniu kraštu dėmės. Jeigu dėmės yra gana didelės ir apjuosia visą ūglį, tada virš jų esanti augalo dalis pradžioje nugelsta, o po to nudžiūsta. Nuo šios ligos rožės labiau nukenčia tada, kai žiemą po dangomis ilgą laiką būna teigiama temperatūra, dažni atlydžiai. Purkšti galima įvairiais vario preparatais: 1% Bordo skiediniu, 0,2 % fundazolu, 0,5 % vario oksichloridu, 0,5 % vario sulfatu (žmonių nuo seno vadinamu “mėlynu akmenėliu”).

Dabar pats laikas susiplanuoti naujus rožynus, atnaujinti esamus. Pasirenkant konkrečias rožių veisles atkreipiamas dėmesys į spalvų suderinamumą, krūmų aukštį, žydėjimo periodą ir trukmę, atsparumą ligoms ir kenkėjams, taip pat žiemai ir blogoms oro sąlygoms.

Pastaraisiais metais šalia tradicinių arbatinių-hibridinių , laipiojančių, floribundinių (dar vadinamų “rabačių” rožėmis) rožių, vis populiaresnėmis tampa labai atsparios žiemai parko ir besidriekiančios rožės, miniatiūrinės, poliantinės ir angliškos rožės (tai nostalgiškomis arba romantiškomis vadinamos rožės). Taip pat labai mėgstamos stiebinės rožės – rožių medeliai.

Arbatinės-hibridinės – tai klasikinės, iki šiol neprarandančios patrauklumo dėl savo puošnumo, didelių taurios formos žiedų, malonaus kvapo rožės, tinkančios ir aplinkai puošti ir pamerkti į vazą.

Retame kieme ar sodyboje nepamatysi mūsų darželių puošmenos – laipiojančios rožės. Dauguma pastaraisiais metais Lietuvoje auginamų laipiojančių rožių žydi visą sezoną ir džiugina mus savo žiedais iki vėlyvo rudens. Žydėjimo metu šios rožės labai dekoratyvios. Tinka apželdinti arkas, piramides, pastatų sienas, pavėsines, tvoras, įvairias sienutes, stulpus, išdžiūvusių medžių kamienus, taip pat labai gražiai atrodo žalios vejos fone.

Floribundinės rožės pasižymi gausiu ir nepertraukiamu žydėjimu, atsparumu ligoms ir nepalankioms žiemojimo sąlygoms, gražia žiedo forma. Krūmeliai dažniausiai neaukšti, 40-80 cm., kompaktiški. Floribundinės rožės suteikia sodui ypatingų spalvų – jas galima komponuoti vienspalvėmis grupėmis, spalvingais gėlynais ar pavieniais krūmais.

Parko ir krūminės rožės užauga iki 1,5-2 m. aukščio. Tai bene atspariausios šalčiui rožės. Daugumos jų net nebūtina žiemai dengti. Pastaraisiais metais išvestos veislės pilnaviduriais žiedais, žydinčios visą sezoną.

Besidriekiančios rožės suteikia sodininkams naujų galimybių. Ten, kur kitų grupių rožes gana sunku pritaikyti, besidriekiančios rožės atrodo puikiai. Priklausomai nuo veislės jų šakos siekia nuo 0,5 iki 3 m. ilgio. Besidriekiančios rožės tinka alpinariumuose, kur labai gražiai atrodo tarp akmenų, prie kiemo laiptų, sienelių, terasų, kai šakos gražiai nusvyra žemyn, puikiai atrodo mediniuose kubiluose ar dideliuose vazonuose. Pasodintos grupėje jos uždengia žemę kaip nuostabus, visą vasarą žydintis kilimas.

Poliantinės rožės labai tinka apželdinti. Iš jų galima sudaryti visą vasarą žydinčius gėlynus. Šios rožės tinka lysvaitėms, apvadams, borteliams, dera su spygliuočiais, levandomis, gražiai atrodo vandens ir akmens kaimynystėje. Žiedai tinka nedidelėms puokštėms, krepšeliams, iš jų galima sukurti puikias kompozicijas.

Miniatiūrinės rožės žydi labai gausiai, beveik be pertraukos visą vasarą. Jas galima sodinti klombose, alpinariumuose, gražiai atrodo nedidelės vejos fone, tinka pasodintos po stiebinėmis rožėmis, taip pat vazonuose.

Pastaraisiais metais labai populiarios užsienyje ir Lietuvoje stiebinės rožės. Tai nėra atskira rožių grupė – į stiebą skiepyjamos ir gražiai žiūrisi visų grupių rožės. Stiebines rožes galima auginti grupėmis arba pavieniui. Jos derinasi su žemaūgėmis (miniatiūrinėmis, poliantinėmis, besidriekiančiomis) rožėmis. Labai gražiai atrodo žalios vejos fone. Stiebines rožes galima sodinti tiesiai į gėlyną nuolatinėje vietoje arba į didelius (15-25 l.) vazonus. Vazonuose augančiomis stiebinėmis rožėmis gali būti papuošti nedideli kiemeliai, balkonai, terasos, namų durys, varteliai.

Angliškos rožės tai pati naujausia rožių grupė, gauta sukryžminus senąsias rožes su arbatinėmis-hibridinėmis ir floribundinėmis. Gal todėl jos dar vadinamos romantinėmis. Jų išskirtinis bruožas – dideli žiedai originalios, senovinės bijūno formos. Šiuo metu tai vienos madingiausių rožių. Populiariausios ir perspektyviausios veislės: “Graham Thomas”, “Abraham Darby”, “Eden Rose”, “Leonardo da Vinci”, “Rosarium Uetersen”.

Darbai rožyne pavasarį

Užsitęsusi žiema jau traukiasi, baigia nutirpti paskutinis žiemos sniegas. Kokius darbus būtina atlikti ankstyvą pavasarį?

Pirmiausiai reikia nudengti rožių krūmelius. Nudengti reikia dalimis – pradžioje anksti, vos pasirodžius pirmiems kovo saulės spinduliams ir nedaug, kad rožės gautų šiek tiek daugiau oro ir nešustų, o naktimis vis dar stipriau pašalus – nenušaltų. Įsitikinus, kad didelių šalčių nebebus, danga galutinai nuimama. Geriausia tai atlikti ūkanotą dieną, nes stipri kovo saulė rožėms yra pavojinga, jos net gali apdegti. Dažnai rožių augintojai skundžiasi, kad po žiemos miego nudengus rožes, jos būna labai apšalusios, kai kurios net visai neatsprogsta. Tačiau dažniausiai būna kitaip – jos būna iššutę. Gerai sumedėjusios rožės šalčio per daug nebijo, tačiau žiemą jos labai jautrios drėgmei (ypač užsitęsusiems atlydžiams) ir oro trūkumui, todėl labai svarbu jas pavasarį kuo anksčiau nudengti.

Sekantis darbas, bene pats svarbiausias nors ir nelengvas, yra rožių genėjimas. Pavasarį genima du kartus. Pirmojo genėjimo metu, vos tik rožėms pradėjus sprogti, karpomi negyvi (pajuodę) šakų galiukai, įdėmiai apžiūrimas kiekvienas krūmelis, aštriu sekatoriumi iki pat kamieno nupjaustomos smulkios nereikalingos šakutės, negyvi stagarai ir dagiai, pašalinamas silpnesnis iš ūglių, jei krūmo apačioje iš vienos vietos auga keli ūgliai, kad likusiam užtektų maisto medžiagų.

Rožėms pusiau išsprogus, jos vėl genimos. Dar kartą apžiūrimi visi krūmai. Paliekami patys stipriausi pumpurai. Jų paliekama tiek, kiek krūmas pajėgia išmaitinti. Šakoms, kurios yra nusvirusios į šonus, daugiau sprogstančių pumpurų paliekama į krūmo vidų, o augančioms tiesiai į viršų – į lauko pusę. Yra trys genėjimo būdai – silpnas, vidutinis ir stiprus. Silpnai genint nukerpama tik rožės viršutinė dalis, vidutiniškai – apie pusę ūglio, o stipriai – kai ūgliai paliekami trumpi (apie 20 cm.) su 1-3 akutėmis.

Į rožių genėjimą reikia žiūrėti kūrybiškai, nes įvairių veislių krūmai nevienodai peržiemoja, taip pat įvairių grupių rožes reikia nevienodai karpyti. Pavyzdžiui miniatiūrines rožes geriausia genėti silpnai, nes krūmeliai ir taip žemi ir jas stipriai genint liktų mažai sprogstančių pumpurų ir pirmo žydėjimo metu būtų mažai žiedų. Daugiažiedžių (floribundinių) rožių reikia palikti daugiau šakučių, negu didžiažiedžių (arbatinių-hibridinių). Parko ir pusiau laipiojančių rožių taip pat nereikia stipriai genėti. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti genint laipiojančias rožes. Dauguma laipiojančių rožių žiedus sukrauna ant antrų metų ūglių, todėl iškerpamos tik senos, kelerių metų ir jau sukamblėjusios neproduktyvios šakos, o kitų tik nukerpami pajuodę, negyvi galiukai. Stiebinės (štambinės) rožės genimos atsižvelgiant į tai, kokios grupės ir veislės rožės įskiepytos.

Čia aptarėme tik pavasarinį genėjimą, tačiau rožes karpyti reikia visą vasarą ir rudenį, iki pat žiemos.

Sekantis svarbus darbų etapas – purškimas.

Nudengus ir nugenėjus rožių krūmus reikia kuo greičiau nupurkšti. Viena pavojingiausių rožių ligų pavasarį yra degligė. Ryškiausiai ji pastebima pavasarį nudengus, kai rožės labiausiai nusilpusios. Ant stiebų ir ūglių susidaro rausvai rudos, su violetiniais kraštais didokos dėmės. Kada jos apjuosia visą ūglį, tada virš jų esanti augalo dalis nugelsta ir nudžiūsta. Deglige sergančios rožių šakutės skursta. Kai žiemą po dangomis ilgesnį laiką būna teigiama temperatūra, rožės labiau nukenčia nuo degligės. Neretai deglige sergančius krūmus apninka ir kekerinis puvinys – pažeidžiami žiedpumpuriai ir žiedai.

Purškiama įvairiais preparatais nuo grybelinių ligų, priklausomai nuo to, kokias chemines priemones rožininkas turi, ar už prieinamą kainą gali įsigyti: 1 % Bordo skiedinys, 0,5 % vario oksichloridas, 0,2 % fundazolas, 0,05% efektorius, 0,02% kanditas ir kiti fungicidai.

Dažnai, paaugus (apie 15-20 cm.) pirmiesiems ūgliams ir formuojantis žiedpumpuriams, ūgliai pradeda vysti, nulinksta ir džiūsta. To priežastis yra rožių kenkėjas – ūglinis pjūklelis. Jų kokonai peržiemoja žemėje. Atšilus orui, balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje, muselės pradeda skraidyti. Patelės padeda kiaušinėlius ant jaunų ūglių viršūnių. Išsiritusios lervutės prasigraužia į ūglio vidų, čiulpia sultis ir jame išgyvena apie mėnesį. Taip rožinis pjūklelis pridaro daug žalos ir sunaikina didelę dalį pirmų žiedų. Pažeistus ūglius reikia nukarpyti ir sudeginti. Ūgliams paaugus apie 10 cm. reikia purkšti insekticidais: deciu, akteliku, actara ir kt. pagal instrukciją. Šios priemonės tinka apsisaugoti ir nuo kitų kenkėjų – amarų, baltasparnių, lapsukių ir kt.

Rrožėms reikia, kad dirvoje būtų pakankamai maisto medžiagų. Geriausia, kai pagrindinį kartą tręšiama organinėmis trąšomis. Mineralinėmis trąšomis reikėtų tręšti papildomai norint pakoreguoti maisto medžiagų santykį. Rožėms tinkamos organinės trąšos yra perpuvęs raguočių mėšlas ir kompostas. Labai naudinga rožes mulčiuoti. Aplink krūmelį išpurenama žemė, uždedama organinių trąšų ir lengvai užberiama kraikinėmis durpėmis. Pastaraisiais metais pradėta mulčiuoti ir susmulkinta medžių žieve, taip pat labai gražiai rožės atrodo apmulčiuotos kakavos pupelių lukštais.

Rožėms turi būti neutrali arba lengvai rūgšti dirva. Per daug rūgščti (pH mažiau kaip 5) kalkinama kreida (geriausiai statybinė, kuri yra be jokių priedų), dolomitmilčiais, medžio pelenais, kai per daug šarminė (pH daugiau kaip 7), parūgštinama kraikinėmis durpėmis. Tręšiant mineralinėmis trąšomis maisto medžiagų santykis suapvalinus turėtų būti N:P:K= 2:1:3 + mikroelementai, o į lengvą priesmėlio dirvą dar įterpiama magnio. Bendra tręšimo taisyklė tokia – pavasarį ūgliams augti reikia daugiau azoto, vasarą žydėjimo metu – kalio, o ruošiantis žiemos poilsiui – fosforo.

Pavasarį pats laikas susiplanuoti naujus rožynus, atnaujinti esamus. Norint persodinti anksčiau pasodintus rožių krūmelius į kitą vietą, tai reikėtų atlikti kuo anksčiau, tada rožės nesunkiai prigyja ir puikiai auga naujoje vietoje. Persodinti reikėtų ūkanotą, lietingą dieną. Vėliau, smarkiai atšilus orui ir rožėms suvešėjus, jų kilnoti nepatartina, geriau šį darbą atidėti rudeniui (bet ne vėliau spalio vidurio, kad krūmeliai iki šalčių spėtų prigyti ir įsitvirtinti naujoje vietoje) ar kitų metų ankstyvam pavasariui. Neverta kilnoti ir vyresnių kaip 4-5 metų krūmų.

Parenkant vietą rožėms pravartu žinoti, kad jos nemėgsta smarkiai perpučiamų vietų, nepakenčia įmirkusios žemės, mėgsta saulę ir tyrą orą, todėl reikėtų sodinti rytų, pietų ar vakarų pusėje. Retą kurią rožę galima sodinti šiaurinėje pastatų pusėje, pavėsyje, nors esama ir tokių (pvz. laipiojanti rožė „Parkdirektor Riggers“.

Dėl rožių sodinimo tankumo ir gylio yra įvairių nuomonių. Arbatines-hibridines ir floribundines rožes geriausia sodinti kas 40 cm., taip nebūna didelių tuščių tarpų ir nesunku jas prižiūrėti. Laipiojančias rožes priklausomai nuo veislės reikėtų sodinti kas 1,5-2 m. , miniatiūrines ir poliantines kas 20-25 cm. Besidriekiančios rožės yra labai įvairios – nuo mažų kompaktiškų iki stambių, krių ūgliai pasiekia 2-3 metrus. Kataloguose pateikiami skaičiai svyruoja nuo 1-2 iki 4-5 krūmelių į vieną kvadratinį metrą. Sodinti reikėtų tokiu gyliu, kad skiepijimo vieta būtų lygiai su žemės paviršiumi ar 1-2 cm. žemiau. Paprastai rožės mulčiuodamos, tada skiepijimo vieta ir šaknies kaklelis pridengiami. Per giliai pasodintos rožės blogiau auga, ypač sunkesnėje dirvoje, šaknims trūksta oro, smulkiosios šaknelės negauna maisto medžiagų.

Renkantis konkrečias rožių veisles kreipiamas dėmesys į spalvas ir jų suderinamumą, krūmų aukštį, žydėjimo pariodą ir trukmę, atsparumą ligoms, kenkėjams, žiemai ir blogoms oro sąlygoms. Geriausia sodinukus pirkti tiesiai iš augintojų, nes jie visada mielai pataria visais rožių sodinimo ir priežiūros klausimais. Šiuo metu Lietuvos augintojai užaugina pakankamą kiekį puikios kokybės visų sodinių grupių rožių sodinukų.

Taupant vietą, pirmųjų metų sodinukai būna pasodinti į gana siaurus polietileninius puodelius. Šaknys juose būna suspaustos, todėl sodinant reikia neužmiršti jas paskleisti. Duobutės dugne supilamas nedidelis kauburėlis žemių, atsargiai išardomas polietileninis puodelis, paskleidžiamos šaknys ir sodinukas pasodinamas. Truputį užpilama žemių, sodinukas šiek tiek lengvai kilstelėjamas, kad neliktų užsilenkusių šaknelių ir kiek reikia baigiama užpilti žemėmis. Po to nesmarkiai (geriausiai rankomis) žemė suspaudžiama, kad labai nesusmuktų po lietaus, paliejama ir užmulčiuojama. Antrųjų metų sodinukai būna jau platesniuose vazonuose ar konteineriuose ir šaknys juose jau būna paskleistos. Sodinant pakanka tik numauti vazoną, o jeigu trukdytų šaknys – negailint vazono perkirpti jį sekatoriumi.

Perkant sodinuką pravartu pakelti puodelį ir pažiūrėti, ar yra baltų šaknelių – kuo jų daugiau, tuo geriau. Skiepijimo vietą turi būti gražiai aptraukęs kalius – iš to matyti, kad poskiepis ir įskiepis sutapo. Atkreipkite dėmesį į bendrą sodinuko vaizdą – jis turi būti tvirtas, lapai sveiki, nesuvargę, neapnikti kenkėjų, nenudeginti chemikalais. Labai gerai, jei krūmelis turi ne vieną stiebelį, o yra jau išsišakojęs, tačiau pasodinus vis tiek reikės patrumpinti, kad toliau šakotųsi ir formuotųsi krūmas. Jeigu sodinukas labai ištįsęs, liaunas, išblyškusiais, lyg vaškiniais lapais, apačioje lapai geltoni arba jų visai nėra, tai jis buvo auginamas per ankštai, gavo per mažai šviesos ir oro, sirgo. Tokie sodinukai, ypač pradžioje, sunkiau ir lėčiau auga. Didesnė jų dalis vėliau atsigauna, tačiau kai kurie gali ir žūti.

Rožės yra sodo puošmena, tačiau su jomis yra rūpesčių ir to nereikėtų pamiršti. Kad rožės augtų sveikos ir stiprios, džiugintų ilgu ir gausiu žydėjimu, visą vegetacijos laiką (nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens) jas reikia rūpestingai prižiūrėti. Rožės gerai augs, gausiai žydės ir bus dekoratyvios tik tada, kai augimo sąlygos bus palankios: pakaks šviesos, šilumos, oro, drėgmės, bus gerai pailsėjusios, tinkamai tręšiamos, augs neuždruskintoje dirvoje, bus apsaugotos nuo didelių vėjų, ligų, kenkėjų, tinkamai genimos bei formuojamos. Taip prižiūrimų rožių krūmai būna dekoratyvūs iki 15, o kartais ir net iki 20 – 25 metų.

Nors prižiūrint rožes yra rūpesčių, tačiau jų grožis ir auginant patirtas džiaugsmas su kaupu atlygina įdėtą triūsą.